6.

 

Milda negali patikėti – maža balta pelytė, pasistiebusi ant galinių letenėlių, o priekinėmis atsirėmusi į narvo groteles, cypiančiu balseliu kartoja jos vardą!

– Ar man vaidenasi? – pasitrina akis mergaitė ir, priėjusi arčiau, pasilenkia prie mažo snukučio.

– Milda, tai aš – tavo mama, – sucypia pelytė.

– Ką? – išsižioja Milda.

– Aš tavo mama… – lėčiau pakartoja pelytė.

– Netikiu, kad kalbu su pele! O tu dar sakai, kad esi mano mama?

– Viskas per tą „Užkeiktąją pono Kuko knygą“! – vėl cypteli graužikas.