6.
Milda negali patikėti – maža balta pelytė, pasistiebusi ant galinių letenėlių, o priekinėmis atsirėmusi į narvo groteles, cypiančiu balseliu kartoja jos vardą!
– Ar man vaidenasi? – pasitrina akis mergaitė ir, priėjusi arčiau, pasilenkia prie mažo snukučio.
– Milda, tai aš – tavo mama, – sucypia pelytė.
– Ką? – išsižioja Milda.
– Aš tavo mama… – lėčiau pakartoja pelytė.
– Netikiu, kad kalbu su pele! O tu dar sakai, kad esi mano mama?
– Viskas per tą „Užkeiktąją pono Kuko knygą“! – vėl cypteli graužikas.
